Sveiki,

iš statistikos aišku, kad jus domina, ar verta pasinaudoti oro uostuose teikiama paslauga apvynioti lagaminą plėvele.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad niekada to nedariau, tačiau paskutinį kart skrendant nyc-varšuva-vln pasiėmiau lagaminą biškį apšlapusį [lauke kaiptik lijo] o draugės plastmasinis buvo apibraižytas, tad tolimiems skrydžiams su persėdimais tai visai rekomenduotina. Beto bijant vagysčių iš lagamino tai gali būti pravartu nes iškart galėtum pastebėti, kad plėvelę bandyta nuimti ir pareikšti pretenzijas oro uostui.

Apie šią paslaugą galit pasiskaityti ir delfi, čia vertingesnis ne trumputis straipsnis o jo komentarai.

O ar jums teko pasinaudoti šia paslauga ir ką apie ją manote?

Tačiau Aliaska juk irgi pakrantėje, bet į jos  žuvų fabrikus mažai kas nori…na nebent planuoja parduoti vasarą bet parsivežti gražaus pinigėlio :]

Tad galbūt apsispręsti pagelbės kokia bus temperatūra vasaros metu, IR kokio minimalaus uždarbio galima tikėtis (jis skiriasi kiekvienoje valstijoje).

Beje, kad nepasimestumėte skirtinguose matuose štai nuoroda į konverterį Fahrenheit to Celsius .

Aistė

Karštos vasaros dienos Kalifornijoje

P.S.: papasakokite, kaip sekasi darbų ieškotis

Dirbant rytų parkantėje ne kartą teko sutikti amerikiečių, turinčių lietuviškų šaknų ir kokį ketvirtadalį lietuviško kraujo. Kadangi gyvenome ne taip jau toli nuo Bostono,  bent kartą per savaitę sutikdavome  antros ar trečios kartos lietuvių emigrantų atžalas. Žmonėms, kurių  seneliai kilę iš Lietuvos būdavo be galo malonu sutikti kažką, kas yra jų pačių istorijos dalis, nors žinoma, jie apie Lietuvą žinodavo tik tiek, kad tai maža šalelė kažkur Europoje. Šie žmonės labai norėjo su mumis draugauti:) Klausinėdavo daug apie Lietuvą, prašydavo kad sulietuvintume jų senelių vardus, kad jie galėtų surasti daugiau informacijos apie kokią nors Josephine ar Anthony. Vienas vyras klausė kaip pagaminti “kukulaičiai”, kita moteris net susigraudino, nes mes buvome pirmieji jos gyvenime sutikti žmonės iš jos “tėvelio” gimtinės. Kartą moteris, sužinojusi kad esu iš Lietuvos, kaip ir jos tėvas, įdavė man rankon banknotą ir pasakė “Just because you’re from Lithuania!!” , – “Thank you, but..”, – “No, no, just take it honey. You’re from Lithuania!!! So nice!!!” – neslėpdavo entuziazmo amerikiečiai.

Draugiški amerikiečiai

Kiti, kurių, žinoma buvo dauguma nelabai kokias geografines žinias turėjo.  Daugumai jų užtekdavo žinoti, kad esi iš Europos, ir tai jau patenkindavo jų smalsumą. Nors aišku, dažniausiai Lietuva asocijuodavosi su Russia ir Eastern Europe.

-  Where is this nice accent from?

-  Lithuania

-  Oh! I have a friend in Moscow!

-  Well that‘s not quite Lithuania

-  Yes but it‘s pretty much the same cause you are brothers with russians!

-   ….

Na bet iš tikro teigiamai jie nusiteikę, nes panelės iš rytų Europos (lietuvaitės, rusės, moldovės, rumunės ir t.t.) išties gražesnės ir labiau prisižiūrėję už amerikietes, tad dažnai tekdavo išgirsti komplimentų tiek iš vyrų, tiek iš moterų (!) pusės. Kartais,žinoma, to dėmesio per daug būdavo. Pavyzdžiui,  ateina užsisakyt maisto vyras su žmona ir mažu mielu vaikučiu, užsisakę nueina atsisėst prie stalo, o vyras grįžta ir sako „vaidinu žmonai, kad užsakinėju gėrimus, bet iš tikro norėjau daugiau su tavim pabūti“, kitąkart 40metis gyvent kartu pasiūlo, kad man nuomos mokėt nereikėtų. Daug tokių atvejų buvo, nes iš dalies jie rytų europietes pakankamai prieinamomis laiko. Žinoma, ne iš piršto laužta tokia nuomonė, nes pavyzdžiui, viena mūsų draugė, su kuria namą kartu nuomavomės, būdama 19 turėjo 50metį „vaikiną“, kuris jai pirkdavo brangius daikčiukus ir visaip lepino (ne lietuvė:)).

Vis dėlto, daugumai amerikiečių iš mūsų miesto,  lietuvaitės tikra egzotika buvo. Visi vietos gyventojai mus daug maž žinojo ir visaip stengdavosi padėti. Pavyzdžiui, kartą pavėlavus į autobusą, vežantį į kitą miestą, vietos gyventojas savo noru nuvežė, nes vistiek neturėjo ką veikt. Kitąkart vidury miško sugedus dviračiui už kelių sekundžių privažiavo kitas vietinis ir iškart uoliai puolė taisyti, kitos mašinos sustoję klausė ar viskas gerai. Šiaip jie labai svetingi nori pasirodyt, neaišku iki kiek nuoširdus tas jų drauguškumas. Bet mes tikrai nesiskundėm:)

Amerikiečių poilsiautojai

Dar keletas klausimų, į kuriuos ieškodami atsakymų užklydot į mūsų tinklapį:

Nelegalus darbas JAV ?

Kaip ir visur kitur, įmanomas, tačiau šis Blogas to labai nerekomenduoja! Nes jeigu jus pričiups:

1. liksite JAV ilgiau nei turėjote ir dirbsite toliau be darbo vizos  - galit būti deportuotas be galimybės dar kada nors gyvenime grįžti į JAV

2. atvažiuosite su turistine viza ir ieškosite darbo – tokios pat pasėkmės kaip 1 punktu, beto dauguma darbdavių bijo darbo inspekcijos ir nenori dėl vieno „pigesnio“ darbuotojo turėti „brangių“ problemų ir nesutinka nelegaliai priimti į darbą. Plius jei darbo metu nutiks nelaimingas atsitikimas negalėsite tikėtis finansinės pagalbos, ir niekas negarantuoja kad mėnesį pradirbus jūsų neišvarys nesumokėję ir niekam negalėsit pasiskųst..

Ar verta dirbti New Yorke?

Jei patys darbo ieškotės didmiestyje visada patiriate daug didesnę konkurenciją nei mažesniame miestelyje, beto darbdavys mažiau dvejoja ar atleisti iš darbo ar ne nes gan lengva greitai susirasti, kas jus pakeistų, tad galit būt atleistas ir dėl menkniekio. Beto didmiesty brangesnės susisiekimo išlaidos, prieš metus NYC metro bilietas mėnesinis kainavo 80 dolerių (palyginimui – gyvenant mažesniame miestelyje į darbą gali nueiti ir pėsčiom ar įsigyti pigų naudotą dviratį ir šios išlaidos bus nulinės arba labai mažos).  Tačiau akivaizdūs pliusai: didesnės pramogų galimybės, daugiau įspūdžių, daugiau galimybių susirasti ten gyvenančių tautiečių, aš pati neatsisakyčiau padirbėti NYC, San Franciske ar Las Vegase (kazino dirbti išvis finansiškai labai apsimoka).

Ieškau su kuo kartu keliauti į JAV vasarą dirbti…

Bendraminčių galite susirasti forumuose: supermama.lt (aktyviausias) , bar[d]akas, biteplius.lt (beveik neaktyvus).

Dangoraižių spindesys, minios skubančių žmonių, geltonųjų taksi jūra, įspūdingasis Manhetenas bei Centrinis parkas, nors matyti šimtuose filmų, tikrovėje atrodo kur kas įspūdingiau nei galėjai įsivaizduoti. Vienus veža niekad nesustojantis gyvenimas, kiti gali pasijusti visiškai nereikšmingi ir per maži šiame milžiniškame mieste. Kol nereikia dirbti, tol viskas atrodo tobula, „kaip iš fimų“. Mieste praleistos kelios dienos atstoja kelias savaites vasaros vargų – milžiniški prekybos ir pramogų centrai, dizainerių parduotuvės ar naktiniai klubai pinigų taupyti tikrai neleidžia.

Laisvės statula, Empire state building, Times Square, Rockefeller center, Brooklyn bridge, Macy’s minėtieji Manhetenas ir Centrinis parkas – tai vietos, kurių neaplankęs negali palikti New Yorko. Vis dėl to, ar miesto šurmulys ir garsiosios vietos nėra tik blizgantis popierėlis? Ilgesnė viešnagė ar pastovus darbas mieste, kuriame ne taip dažnai pajusi vėjo gūsį ar išvysi dailiai nuaugusį berželį, skubantys ir nieko aplink nematantys žmonės bei erdvės trūkumas ilgainiui gali pradėt varginti. Galite pasiskaityti kolegės Agnės potyrius dirbant „didžiąjame obuolyje“. Ar New York’as – svajonių miestas, spręsti jums:)

Brooklyn Bridge

5th Avenue

NYC

Peržiūrėjome kokiais klausimais informacijos beieškodami Jūs dažniausiai atsiveriate KeliavOm tinklaraštį ir nusprendėm atsakyti į keletą labiausiai rūpimų dalykų:

Maistas/gėrimai ir lėktuvas – kiek ko galima įsivežti?

JAV muitinės puslapis sako, kad alkoholio galima įsivežti tik 1 litrą „ant galvos“, kitaip gali tekti mokėti mokesčius.  Koks tai alkoholis, ar silpniausias alus ar 40+ laipsnių turintis gėrimas – neturi reikšmės.

LABAI SVARBU kad įsivežti alkoholio galima TIK TURINT 21 METUS.

Štai čia mums iškilo klausimas o kaip dėl absento arba močiutės 60 laipsnių naminukės? Čia jau matyt bus kebliau, nes ir pačiame muitinės puslapyje parašyta, kad reikia persižvelgti valstijos į kurią skrendate įstatymus leidžiamo alkoholio klausimu… Mūsų patarimas verčiau nevežti Fantos butelyje medicininio spirito ar jau minėtos naminukės ir bandyti išaiškinti pareigūnui kad čia neatskiriama Jūsų šventės dalis…

Beje, cigarečių galima įsivežti 200 -  vieną bloką  [na dar gali keletą pakelių turėti kaip „einamų“, vieną striukėj vieną tašėj ir pan.

Pokalbis zip travel

Matyt antra pagal populiarumą tema ko ieškant ateinama į mūsų tinklaraštį.

Nuraminsime – ko jau ko bet pokalbio agentūroje tikrai nereikia bijoti.  Kalbos žinių tikrinime pakanka suprasti ko tavęs klausia (klausimai maždaug tokie – „papasakok apie save“ , „kodėl nori dalyvauti šioje programoje“ ir pan.), ir sugebėti angliškai atsakyti. Beje vienoje iš agentūrų anglų kalbos žinias tikrinęs žmogus kalbėjo angliškai bene dukart prasčiau nei mes…

Lauktuvės iš kalifornijos

Kalifornija – didžiulė valstija, kurioje tikrai yra daug ką pamatyti. Tad ir suvenyrų netrūksta, ypač tokiuose metropolitiškuose miestuose kaip San Franciskas ir Los Andželas, San Diegas: suvenyrų krautuvėlės ant kiekvieno miesto lankomesnio kampo ir mirga marga nuo pasirinkimo gausos.  Na o jei lauktuvės, pirktos suvenyrų parduotuvėje Jūsų nežavi ir norisi kažko autentiškesnio – siūlyčiau Kalifornijos vynuogyno vyno butelį ar San Franciske įsikūrusio tikrai gerą šokoladą gaminančio saldainių fabriko saldainių.

Būnant JAV dažnai jautiesi kaip filme: kai pro šalį važiuoja geltoni mokykliniai autobusai, ledų furgonėliai linksmom melodijom, kai eini į skalbyklą… nes viskas jau milijoną kartų matyta iš holivudo filmų!

Nueiti į tokias varžybas buvo didžiulė mano draugės vasaros svajonė, o ten verta pabuvoti jau vien dėl šaunaus pre party parking lot’e (didžiulė stovėjimo aikštelė pilna fanų palapinių, visi kepa BBQ, leidžia muziką, geria, daro alaus gėrimo varžybas, traukia per dantį priešininkų komandos sirgalius, mezga pažintis ir kitaip linksminasi).

Kita info: bilietas kainavo $40 (su nuolaida ir turint omeny kad buvo sezono pradžios rungtynės)

Labai rekomenduotina prieš einat žiūrėti rungtynių pasidomėti taisyklėm, kitaip gali pasidaryti nuobodoka (jos trunka net 4h!!!) ir kartais galit netyčiom nusiplot – imt plot priešininkų komandai gavus tašką…

map counter

Pirmoji mano vasara USA taip pat prabėgo ant vandenyno kranto, pusę vasaros gyvenau per minutę kelio iki vandenyno, net tapkių nesivargindavau imti eidama iki paplūdimio ) New Jersey skalaujamas to paties Eglės jau minėto Atlanto vandenyno, tačiau jis buvo šaltas tik birželio mėnesį, vėliau vanduo pasidarė pakankamai šiltas maudynėms, kurių buvo tikrai nemažai. Labai traukė tam paplūdimį tuo pačiu ir kokį tūsiuką surengt, bet paaiškėjo kad policija gali nubausti vien už buvimą pliaže po 22 valandos… [visgi kartą kitą taisyklių nepaisėm ]

Ėjimas į barus/klubus taipogi buvo gan komplikuotas nes 20 buvo ką tik suėję, visgi… … kartą teko pabūti bare kur pasitaikė geranoriškas barmenas ir prieš mane stovėjo mano sultys o šalia manęs, arčiau mano 21 „turinčios“ draugės – mano alus, kurį atsigėrus vis pastatydavau ten tolėliau ;]

Kaip supratot linksmybės mieste buvo komplikuotas reikalas.  Tad dažniausiai jos vykdavo namuose [turėjom šaunią verandą] arba vietinio parko glūdumoj [spėkit ar legalu buvo ten būti naktį ir dar su laipsnių turinčiais gėrimais?] .

Linksmybių požiūriu gan dėkingas buvo mūsų darbas restorane, buvo įprasta po darbo gerti kokteiliukus [gali pasigaminti ką tik nori iš ko tik nori kas yra restorano bare] ir rūkyti kaljaną. Tuos du kartus kai šeimininkas mus paliko restorane be priežiūros šokom ir ant stalų, didelio garso neatlaikė viena muzikos kolonėlė, o didžioji dalis nuotraukų, patekusios į viešumą būtų galėję sužlugdyti restoraną [tai buvo košerinis restoranas kuriame reikia laikytis daugybės taisyklių].

O kai tik ištaikydavome progą didžiausia pramoga buvo važiuoti pasišlaistyti po New York City.  Taip pat važinėjom po apylinkes, radom labai įdomių vietelių (tokių kaip Sandy Hook buvusi karinė bazė po kurią, šiaip jau, negalima vaikščioti pašaliečiams).

Sekančią vasarą jau turėjau 21 tad barų ir klubų durys buvo plačiai atvertos, jų mūsų nedideliame („vos“ 100 tūkst. gyventojų turinčiame) miestuke buvo 4, viename grojo gera muzika ir galima buvo pašokti, kitame buvo nemokamas stalo futbolas, o trečiame dirbo pažįstama, vaišinusi neįtikėtinais kokteiliais. Beje įėjimas į klubu/barus beveik visada nemokamas, tik vieną kartą teko mokėti visus 2 dolerius nes grojo gyva muzika )

Kitos pramogos – deginimasis ir maudymasis baseine,  apsipirkinėjimas išparduotuvėse, San Franciskas, vakarėliai namų verandoje ar pas draugus – laisvo laiko veltui nešvaistėm.

 Mes gyvenome kurortiniame miestely prie vandenyno, tad vos radę laisvą minutę po darbo visuomet važiuodavom į paplūdimį pailsėti. Tiesa, vanduo Atlanto vandenyne šaltesnis už ledinį, tad per visą vasarą gal tik kartą teko pajusti vandenyno vėsą. Šiaip mūsų miestukas buvo kurortas, kuriame ilsėdavosi šeimos iš Niujorko ir kt. apylinkių. Dažniausiai tai vidutinio amžiaus tėvai su  vaikais. Buvo ir vietinio jaunimo, tačiau jiems pramogų ne per daugiausia sugalvota. Vienintelis veikęs jaunimo klubas buvo pilnamečiams, t.y. nuo 21 metų, o kadangi mes visos po 20 teturėjom, neišėjo ten apsilankyti. Apskritai į pilnametystę ten labai rimtao žiūrima ir jei neturi savo ID niekas su tavim nesicackins ir susitarti tikrai neišeis. Tad pramogų tekdavo ieškotis patiems..

Šiaip geras dalykas laiko praleidimui buvo biblioteka – ten dažniausiai eidavom i internetą pasišnekėti su draugais ir giminaičiais likusiais Lietuvoje. Bibliotekoje buvo gausios filmų bei muzikos įrašų kolekcijos, juos galėjome nuomotis nemokamai kelioms dienoms. Bandėm ir knygas skaityti bet tam laiko nelabai užtekdavo. Taip pat kartkartėmis vykdavo House parties – tokie panašūs kaip ir iš amerikietiškų filmų, visai linksma būdavo tokiuose apsilankyti.

O per day-offus dažniausiai važiuodavom į netoliese esančius miestus apsipirkinėti ar šiaip gerai praleisti laiką. Mūsų valstijoje Massachussetts buvo Amerikoje garsus gėjų miestas Province town – akys apraibdavo nuo vaizdų, kurių galėjome ten pasižiūrėti. Išties keista kai gatvėje ar parduotuvėje su tavimi ima flirtuoti merginos, na iš dalies gal ir paglosto savimeilę, tačiau nuvykus su vaikinais jie išvis neturėdavo kur akių dėti dėl pusamžių vyriškių dėmesio. Mieste labai laisva atmosfera, beveik kiekviename lange kabo gėjų vėliavos, prie bažnyčios ant pievelės tuokiasi lesbiečių poros, niekam niekas neatrodo keista.. Tiesa, šis miestas garsėjo ir visoje Amerikoje žinomu Whale Watching – banginių stebėjimu. Teko ir mum sudalyvauti išvykoje laivu – labai daug įspūdžių paliko į atvirą jūrą išplaukus matomi banginiai, kuriuos iki tol tik animaciniuose filmukuose buvome matę.

Aistė 

Ach, beje – turėdavom ir papildomų darbelių – haousekeepinom (už pusdienį apie 50 dolerių), o dar porą kartų vaikų pramogų parke ir medinius arkliukus ir stovėjimo aikštelės bordiūrus teko padažyt… ;] 

Šiuos darbelius susiradom per pažįstamą, iš pradžių prisiprintinom krūvą skelbimų kad pigiai hauskeepinam ir mėtėm žmonėm į pašto dėžutes kol nepaskambino piktas dėdė iš pašto ir pasakė kad taip negalima ir jei pasikartos – susitiksim su policija.. 

Ar verta ieškoti antro darbo 

Eglė 

Kadangi normali darbo diena trunka 8 valandas, ir tai ne visada, Amerikoje buvo daug laisvo laiko kurio veltui švaistyti nesinorėjo. Kadangi mes gyvenome kurortiniame miestely, jame buvo daug sezoninių darbų, bet tuo pačiu ir daug darbo ieškančių europiečių. Vis dėlto po paieškų antrą darbą radau nesunkiai: greito maisto restorane. Vadybininkei labai patiko mano anglų kalbos žinios, ir nors sakė, jog ne amerikiečių nesamdo dėl kalbos barjero, šį kartą padarė išimtį. Darbas buvo įvairus: priimti klientų užsakymus, suvesti juos į kompiuterį, kartkatrėm užsakymus pristatyti, papildydi kečupo ir kitus indelius, pagamint įvairių padažų ar salotų. Šis darbas buvo išties lengvas ir smagus: tarp amerikietiško staffo būdama europietė labai traukiau visų klientų dėmesį, kurie šypsodavosi ir girdavo mano „žavų europietišką akcentą“ . Nesunkiai pripratau prie liaupsių. Tiesa, būdavo ir labai nemalonių klientų, kurie užsisakę viena, grįždavo ir imdavo rėkti kad užsisakė visai ne tai. Bet patiko man to restorano politika, kad darbuotojas yra tiek pat svarbus kiek ir klientas:) Taigi, šis darbas buvo tikrai smagus, ir nors dirbdama 14 valandų per dieną, jame visada buvau labai geros nuotaikos (tiesa, pirmomis dienomis taip skaudėdavo kojas, kad negalėdavau užmigti, tačiau prie visko priprantama:) Be to, po darbo visas staffas sėsdavo kartu prie stalo ir valgydavo vakarienę (galėdavai išsirinkti bet kurį patiekalą iš valgiaraščio nemokamai). 

O trečiame darbe, kaip jau minėjau išbuvau tik dieną. Amerikoje populiarios namų valymo paslaugos (Aistės minėtasis housekeeping), kuomet tingūs amerikiečiai užsisako nepažįstamus žmones išvalyti jų namus. Dažniausiai tai būdavo vasarnamiai, tačiau kai kurie jų tokie įspūdingi, kad vien dėl jų verta eiti pabandyti dirbti šioje srityje. Kai kurie namai būdavo nuostabaus dizaino arba Titaniko dydžio, o tu galėdavai aplankyti kiekvieną kambario kertelę ir pamatyti amerikietišką gyvenimą iš vidaus. Dažniausiai namai būdavo tušti (amerikiečiai tuo metu gulėdavo prie jūros). Kartais, valymo paslaugas jie užsisakydavo reguliariai (pvz. kartą per savaitę), tad atvykus už savaitės viskas vis dar būdavo švaru, tereikėdavo pavalyti dulkes, ir likusią valandą galima būdavo nieko neveikti. Bet iš tiesų, nenorėjau dirbti tokio kaip ir tarnaitės darbo, tad išėjau. Kitiems žmonėms tai patinka, pagal kiekvieno poreikius čia:)